Santrauka
Naujoji ECB būstinė simbolizuoja tai, ką geriausia Europa gali pasiekti veikdama išvien, ir tai kad negalime daugiau rizikuoti susiskaidyti.
Krizė bando Europos vienybę. Pavyzdžiui, daugelis šiandien susirinkusių protestuotojų mano, kad Europa daro per mažai, o visoje Europoje besikuriančios populistinės partijos mano, kad Europa daro per daug.
Mažinti integraciją ar žadėti neįgyvendinamą viziją apie tai, koks turėtų būti integracijos rezultatas, nėra teisinga. Keldami sau tikslus turime būti ambicingi, o rinkdamiesi priemones – pragmatiški. Turime suderinti ekonominius ir politinius integracijos aspektus, t. y. efektyvumą ir teisingumą. Vykdant reformas, švietimui ir mokymui turi būti skiriama ne mažiau dėmesio negu rinkų lankstumo didinimui ir biurokratijos mažinimui.
Kuo daugiau ekonomikos klausimų bus patikėta spręsti Europos lygiu, tuo demokratiškiau tai turi vykti. O tai reiškia, kad turime stiprinti tikro Europos demokratinio teisėtumo formas , pavyzdžiui, Europos Parlamentą. Atsisakydami dalies formalaus, žmonės įgaus daugiau veiksmingo suvereniteto. Jie suteiks galių europinėms institucijoms, o šios gali išspręsti aktualias nedarbo ir augimo problemas. Taigi rinkėjų balsai iš tikrųjų gali pakeisti jų gyvenimus labiau negu dabar.
***
ministro pirmininko pavaduotojau p. T. Al-Wazir,
mere P. Feldmann,
buvęs ECB Pirmininke gerb. Jean-Claude Trichet,
esami ir buvę Valdančiosios tarybos nariai,
buvusi mere p. P. Roth,
garbės pilieti p. F. von Metzler,
žydų bendruomenės vadove p. S. Korn,
Grossmarkthalle pastato architektų palikuoni,
p. Elsaesser ir
p. W. D. Prix, mūsų naujosios būstinės architekte,
ponai ir ponios,
su džiaugsmu sveikinu jus atvykus į naujosios Europos Centrinio Banko būstinės atidarymo ceremoniją.
Naujosios banko būstinės projektui bene tiek pat metų, kiek veikia ECB. Viskas prasidėjo 1998 m. nuo tinkamo sklypo paieškos. 2001 m. radome šią teritoriją – prie Grossmarkthalle pastato. Prabėgus metams buvo paskelbtas tarptautinis geriausio architektūrinio projekto konkursas. Jį laimėjo Wolf Prix ir jo komanda. 2010 m. gegužės mėn. buvo padėtas pamatinis akmuo ir prasidėjo pagrindiniai statybos darbai. Per šiuos metus daug žmonių nepailsdami dirbo, kad šis pastatas taptų realybe. Kai kurie iš šių žmonių šiandien yra šioje ceremonijoje. Norėčiau padėkoti visiems už šį milžinišką darbą.
Mūsų bendra valiuta – euro – tapo labiausiai apčiuopiamu Europos integracijos simboliu. Tai dalelė Europos, prieinama ir brangi kiekvienam iš mūsų. Galiausiai šis pastatas taps žinomas kaip „euro būstinė“. Čia įsikūręs ECB turi tvirtą pagrindą, kad galėtų vykdyti savo įsipareigojimą visiems euro zonos piliečiams, t. y. užtikrinti kainų stabilumą.
Šia prasme šis pastatas simbolizuoja tai, ką geriausia Europa gali pasiekti veikdama išvien, ir tai, kad negalime daugiau rizikuoti susiskaidyti.
Šiandien stovime vietoje, kur anksčiau veikė Frankfurto didmeninė vaisių ir daržovių turgavietė. Tai praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje statytas modernus funkcinis pastatas, kurio didžioji dalis išsaugota ir įtraukta į naująjį pastatų ansamblį. Iš čia 1941–1945 m. daugiau kaip 10 000 Frankfurte ir jo apylinkėse gyvenusių žydų tautybės žmonių buvo išvežti į koncentracijos stovyklas. Prie rytinės pastato pusės pastatytas memorialas, kad nei mes, nei būsimos kartos nepamirštų to, ko niekada negalima pamiršti.
Viena iš pagrindinių pamokų, kurią išmokome iš šio tamsaus istorijos laikotarpio – integruota, demokratiška ir taiki Europa. Nuo to laiko padaryta didelė pažanga, tačiau nė vieno iš mūsų laimėjimų negalime laikyti savaime suprantamu dalyku.
Europos vienybei atėjo išbandymų metas. Žmonėms dabar labai sudėtingas laikotarpis. Neseniai atliktos Eurobarometro apklausos apie tai, kaip namų ūkiai įvairiose šalyse laikosi krizės metu, rezultatai parodė, kad dėl krizės visų respondentų pajamos sumažėjo. Be to, beveik visi respondentai teigė, kad po krizės jie gyvena blogiau nei iki jos.
ECB, kaip ES institucijai, per krizę teko pagrindinis vaidmuo, tad susidariusia padėtimi nepatenkinti žmonės nepasitenkinimą nukreipė į banką. Jų priekaištai nėra pagrįsti, nes mes veikėme taip, kad sušvelnintume šalių ūkių patiriamus sukrėtimus. Tačiau esame visos euro zonos centrinis bankas, todėl privalome atidžiai išklausyti, ką mums sako mūsų piliečiai.
Pavyzdžiui, daugelis šiandien susirinkusių protestuotojų mano, kad Europa daro per mažai. Jie nori, kad Europa būtų dar labiau integruota, o šalys būtų solidaresnės finansų srityje.
Tačiau yra ir tokių, pavyzdžiui, Europoje besikuriančios populistinės partijos, kurie mano, kad Europa daro per daug. Jų siūlomas sprendimas – renacionalizuoti šalių ūkius ir grąžinti šalims ekonominį suverenitetą.
Suprantu, kodėl atsiranda toks požiūris, kodėl žmonės nori permainų. Tačiau iš tiesų, nė vienos pusės siūlymai realiai negali išspręsti problemų, su kuriomis dabar susiduriame.
Solidarumas – esminis dalykas siekiant užtikrinti Europos integraciją, todėl gerai, kad per krizę šalys viena kitą palaikė. Tačiau euro zona nėra tokia politinė sąjunga, kurioje vienos šalys nuolat moka už kitas.
Visuomet buvo savaime aišku, kad šalys turi turėti tvirtą pagrindą po kojomis, t. y. kiekviena šalis yra pati atsakinga už savo vykdomą politiką. Tai, kad kai kurioms šalims teko išgyventi sudėtingą reformų laikotarpį, yra, visų pirmiausia ir svarbiausia, jų pačių ankstesnių sprendimų pasekmė.
Vis dėlto, tvirtai stovėti ant kojų nėra tas pats, kas stovėti vienam. Šalių ūkio renacionalizavimas – taip pat ne išeitis.
Tai nepakeistų pagrindinių ekonominių realijų, su kuriomis susiduria Europos šalys – mūsų visuomenė senėja, o ekonomika turi augti, visų pirma, didinant našumą. Be to, piliečiai dėl to nesijaustų ekonomiškai saugesni. Pasaulyje nėra nė vienos šalies, kuri būtų ir klestinti, ir neveikiama globalizacijos.
Iš tiesų, bendrą rinką pradėta kurti būtent todėl, kad Europos šalys, veikdamos atskirai, nepajėgė sukurti pakankamai darbo vietų vis atviresniame pasaulyje. Savo ruožtu šis procesas lėmė pinigų sąjungos atsiradimą. Kaip parodė VKM krizė praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, šalys suprato, kad jos negali integruotis tik iš dalies ir gauti maksimalią naudą. Nuo 2008 m. kilusios finansų ir valstybių skolos krizės tik dar kartą patvirtino šią tiesą.
Taigi sprendimas mažinti integraciją nėra teisingas. Taip pat, kaip ir neverta susikurti neįgyvendinamos vizijos apie tai, koks turėtų būti integracijos rezultatas. Teisingas sprendimas – stiprinti mūsų pinigų sąjungą tose srityse, kuriose ją galima ir reikia stiprinti. Keldami sau tikslus turime būti ambicingi, o rinkdamiesi priemones – pragmatiški.
Pasinaudodami krizės metu sukurtais solidarumo ir stabilizavimo mechanizmais jau parodėme, kaip tai padaroma. Bankų sąjunga taip pat nepaprastas laimėjimas. Turime pasistengti daugiau nuveikti dar nesutvarkytose srityse, ypač ekonominės ir institucinės konvergencijos požiūriu.
Vis dėlto aš sutinku, kad problemų, su kuriomis dabar susiduria mūsų Sąjunga, negalima vertinti vien tik ekonominiu požiūriu. Nors apskritai dėl ekonominės integracijos sukuriama daugiau darbo vietų ir ekonomika auga, tai iki galo neišsprendžia problemos, dėl kurios kyla nepasitenkinimas euru ir ES. Be to, susiduriame ir su pasiskirstymo problema: kas dėl šio proceso laimi, o kas – pralaimi.
Pavyzdžiui, dėl didesnio darbo jėgos judumo tarp šalių gali sumažėti nedarbo lygis, tačiau tai gali sukelti ir nuogąstavimų dėl imigracijos, o žemesnės kvalifikacijos darbuotojai gali pasijusti nesaugūs. Atvėrus anksčiau ribotą sektorių, galėtų sumažėti vartotojų patiriamos išlaidos, tačiau tokiame sektoriuje dirbantys piliečiai gali nesijausti saugūs dėl savo ateities.
Taigi, jei siekiame užtikrinti ilgalaikį pasitikėjimą mūsų Sąjunga, turime išspręsti šį opų klausimą, t. y. suderinti ekonominius ir politinius integracijos aspektus, t. y. efektyvumą ir teisingumą.
Tai sudėtingas klausimas, tačiau atsakymą galima apibendrinti vienu žodžiu – įgūdžiai.
Teoriniai ir empiriniai tyrimai leidžia daryti išvadą, kad pastarojo meto technologinę raidą lėmė tam tikri įgūdžiai. Kitaip tariant, gamybos technologijos pasuko tokia linkme, kai vertinama kvalifikuota darbo jėga. Taigi padidėjo santykinis našumas ir santykinė darbo jėgos paklausa.
Suteikus darbuotojams tinkamų įgūdžių ekonomika tampa našesnė, sukuriama naujų darbo vietų. Be to, užtikrinama didesnė lygybė, nes dar daugiau piliečių gali pasinaudoti atsiradusiomis galimybėmis.
Todėl vykdant reformas švietimui ir mokymui turi būti skiriama ne mažiau dėmesio negu rinkų lankstumo didinimui ir biurokratijos mažinimui.
Tačiau integracijos ekonominiai ir politiniai aspektai turi būti suderinti ir dar vienu požiūriu. Kuo daugiau ekonomikos klausimų bus patikėta spręsti Europos lygiu, tuo demokratiškiau tai turi vykti.
Ir ne tik todėl, kad demokratija yra svarbiausia ES vertybė, o todėl, kad neįmanoma formuoti politikos be atitinkamo atstovavimo ir atskaitomybės. Todėl turime stiprinti ir savo ekonominę, ir politinę sąjungą. O tai reiškia, kad turime stiprinti tikro Europos demokratinio teisėtumo formas, pavyzdžiui, Europos Parlamentą.
Demokratija Europoje neišvengiamai bus kitokia. Gali būti, kad bet kurios šalies rinkėjai iš pradžių gali baimintis, kad jų įtaka sprendimams bus mažesnė, negu yra dabar. Esu įsitikinęs, o ir mūsų patirtis pinigų politikos srityje rodo, kad atsisakydami dalies formalaus, žmonės įgaus daugiau veiksmingo suvereniteto.
Jie suteiks galių Europos mastu veikiančioms institucijoms, kurios gali išspręsti aktualias nedarbo ir augimo problemas. Taigi rinkėjų balsai iš tikrųjų gali pakeisti jų gyvenimus labiau negu dabar.
Tikiu, kad taip mums pavyktų sumažinti priešpriešą tarp tų, kurie jaučiasi likę nuošalyje, įskaitant ir daugelį Frankfurte šią savaitę susirinkusių protestuotojų, ir integracijos proceso, dėl kurio jau trys europiečių kartos gavo tiek daug naudos.
Norėčiau apibendrinti.
Šis pastatas teikia garbės visiems, kurie padėjo jam tapti realybe. Tai svarbus Frankfurto miesto objektas. Tai ir įspūdinga nauja ECB būstinė – čia įsikūręs bankas ir toliau vykdys savo įsipareigojimus.
Tai ir galingas Europos integracijos simbolis. Jis mums primena, nuo ko pradėjome ir ką pasiekėme. Jis primena apie baisumus, kurie gali nutikti mums susiskaidžius, ir apie milžinišką pažangą, kurią galime padaryti dirbdami išvien.
Tad negriaukime to, kas jau pasiekta. Nesigręžiokime į praeitį. Pasimokykime iš praeities ir būkime vieningi – taip galėsime sukurti vientisą Sąjungą, pajėgią suteikti mums reikalingą stabilumą ir gerovę.
Mes, kaip centrinis bankas, prisidėsime prie šio proceso užtikrindami mūsų bendros valiutos patikimumą. Mūsų bendri pinigai yra akivaizdžiausiais tarpusavio pasitikėjimo ženklas. Kaip daugiau prieš 16 metų euro įvedimo proga sakė pirmasis ECB Pirmininkas Wim Duisenberg:
„Valiuta – tai kur kas daugiau nei atsiskaitymo priemonė... Valiuta yra ir žmonių tapatybės dalis. Ji rodo, kas žmones sieja dabar ir ateityje.“
Dėkoju už dėmesį.