Apie finansinį stabilumą
2016 05 24 (atnaujinta 2016 08 15)
Nuo finansų krizės terminą „finansinis stabilumas“ imta naudoti vis dažniau. Nors ne visi ekspertai jį apibrėžia vienodai, finansinio stabilumo svarbą visi pripažįsta. Europos Centriniam Bankui finansinis stabilumas reiškia, kad finansų sistema gali atlaikyti sukrėtimus be didesnių sutrikimų.
Kitaip tariant, žmonės gali ir toliau naudotis savo banko sąskaitomis, įmonės – atlikti ir gauti pavedimus, investuotojai – tęsti savo veiklą, o bankai – save refinansuoti skolindamiesi vieni iš kitų arba iš centrinio banko.
Kaip tai veikia praktikoje?
Stabilumas – tai pusiausvyra. Finansų sistemą sudaro sudėtingas įvairių subjektų tarpusavio sąsajų ir sąveikos tinklas. Bankai ir draudimo įmonės veikia kaip tarpininkai, t. y. norinčiųjų skolinti ar investuoti lėšas nukreipia norintiems skolintis. Finansų rinkos (pavyzdžiui, obligacijų ir pinigų rinkos) taip pat padeda tiesiogiai suvesti tuos, kas nori skolinti, ir tuos, kad nori skolintis. Mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos, t. y. savotiška finansų rinkų transporto sistema, užtikrina saugų pinigų ir finansinio turto srautą.
Rizika gali būti įvairi ir kilti įvairiuose lygmenyse. Pavyzdžiui, sulėtėjus visos ekonomikos augimui, dideles paskolas paėmusiems būstų savininkams tampa sudėtingiau grąžinti paskolas, smunka jų turto vertė, o būsto paskolas suteikusiems bankams kyla rizika, kad klientai paskolų negrąžins. Arba, pavyzdžiui, sulėtėjus augimui besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse, gali sumažėti prekių paklausa ir dėl to atitinkamuose sektoriuose padidėti nedarbo lygis. Be to, tai gali išprovokuoti staigius išpardavimus skolos vertybinių popierių, akcijų ir valiutų rinkose, todėl verslo subjektams gali būti sunkiau save finansuoti, o tai gali slopinti ekonomikos augimą.
Taigi vienam rinkos dalyviui kilusi rizika ir vieno rinkos dalyvio silpnosios vietos gali paveikti daug kitų rinkos dalyvių, sutrikdyti visos sistemos pusiausvyrą ir sukelti pavojų finansiniam stabilumui apskritai.
Koks šiuo atžvilgiu yra mūsų vaidmuo?
Mes nuolat stebime finansų sistemą, kad galėtume kuo anksčiau pastebėti galimą riziką bei silpnąsias vietas ir įvertinti, ką reikia daryti. Makroprudencinės politikos priemonėmis galima užkirsti kelią tokiai rizikai – šalies, sektoriaus ar finansų įstaigos lygmeniu. Pavyzdžiui, siekdamos, kad nesusidarytų nekilnojamojo turto burbulas, nacionalinės valdžios institucijos gali reikalauti, kad euro zonos bankai sugriežtintų būsto paskolų sąlygas, pavyzdžiui, reikalautų didesnio pradinio įnašo būsto paskolai gauti. Apie tokias priemones privaloma pranešti ECB, o šis siūlomoms priemonėms, esant pagrindui, gali nepritarti. ECB taip pat gali reikalauti, kad bankai padidintų savo atsparumą galimiems sukrėtimams ir kapitalo laikytų daugiau, nei reikia pagal minimalius reikalavimus (tikslus lygis nustatytas ES teisės aktais).
Šios priemonės skirtos visai finansų sistemai, o tam, kad bankų sektorius ir toliau būtų saugus ir tuo pačiu didėtų visos Europos finansinis stabilumas, nauji ECB bankų priežiūros padaliniai prižiūri atskirus bankus.
Sužinoti daugiau – Trumpai apie makroprudencinę politiką