Interviu su LETA

Interviu su ECB vykdomosios valdybos nare Isabele Schnabel. Interviu vedė Ingūna Ukenābele 2021 m. vasario 22 d.

2021 m. vasario 25 d.

Kaip apibūdintumėte dabartinę euro zonos ekonomikos padėtį?

Šios pandemijos metu išgyvename didžiausią ekonomikos nuosmukį nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Po 2020 m. pavasarį kilusios pirmosios užsikrėtimų bangos ekonominis aktyvumas labai sumažėjo, bet po to sparčiai atsigavo, skatinamas ryžtingo fiskalinės ir pinigų politikos atsako. Teigiamus pokyčius sustabdė praėjusių metų pabaigoje vėl pradėjęs kilti užsikrėtimų skaičius, o tai paveikė ekonominį aktyvumą ir 2021 m. pradžioje. Sveikatos srityje vis dar yra daug neapibrėžtumo, susijusio su naujomis viruso atmainomis, todėl trumpojo laikotarpio perspektyva gali būti šiek tiek prastesnė.

Vis dėlto šį kartą karantinas, regis, yra taikomas veiksmingiau negu per pirmąją bangą. Dabar karantino sąlygos yra labiau pritaikytos pagal aplinkybes, o tai reiškia, kad antrojo karantino padariniai ekonomikai bus švelnesni negu pirmojo.

Matome ir padrąsinančių ženklų. Pirma, jau sukurta vakcina. Skiepijimas nors ir lėtai, bet vyksta. Be to, pasaulio ekonomika atsigauna sparčiau, negu tikėjomės. O Joe Bideno administracijos planuojamas didelio masto fiskalinių priemonių paketas greičiausiai turės teigiamo poveikio ir euro zonai. Taigi, tunelio gale jau matome šviesą.

Kalbant apie ateitį, pažymėtina, kad fiskalinės ir pinigų politikos priemonėmis teikiama pagalba ir toliau atliks esminį vaidmenį, todėl ji negali būti nutraukta per anksti. Pinigų politikos srityje užtikrinsime, kad nebūtų nepagrįstai griežtinamos finansavimo sąlygos. Jei, gerėjant pasaulio ekonomikos augimo perspektyvoms, būtų per staigiai padidintos realiosios palūkanų normos, ekonomikos atsigavimui iškiltų pavojus. Todėl atidžiai stebime pokyčius finansų rinkoje.

Ar galime tikėtis, kad, pandemijai pradėjus slūgti, ekonomika atsigaus taip pat sparčiai kaip praėjusią vasarą?

Ekonomikos atsigavimo sparta praėjusiais metais buvo padrąsinantis dalykas, tad galima tikėtis, kad, didžiąja dalimi suvaldžius šią sveikatos krizę, atsigavimas bus panašaus spartumo. Tačiau kuo karantinas bus ilgesnis ir kuo dažniau bus taikomas, tuo didesnė bus ilgalaikio poveikio rizika. Tai reiškia, kad viruso plitimo sustabdymui turėtų būti teikiama absoliuti pirmenybė. Be to, šią krizę turėtume išnaudoti kaip galimybę atlikti struktūrinius pokyčius. Pavyzdžiui, matėme, kad padidėjo ekonomikos skaitmenizacija. Tokie pokyčiai ateityje gali paskatinti našumo augimą. Todėl labai svarbu efektyviai naudoti valstybės lėšas, ypač priemonę „Naujos kartos ES“ („Next Generation EU“). Šios lėšos turėtų būti naudojamos ekonomikos ekologiškumo ir skaitmenizacijos didinimui.

Kiek šiemet augs euro zonos ekonomika? Kada gali būti sugrįžta į iki krizės buvusį lygį?

Naujausiose mūsų ekspertų gruodžio mėn. parengtose prognozėse numatėme, kad 2021 m. euro zonos ekonomikos augimas bus 3,9 %. Dėl užsitęsusio karantino 2021 m. pirmąjį ketvirtį ekonomikos augimas gali būti šiek tiek mažesnis, negu tikėtasi. Tačiau dėl mano pirmiau minėtų teigiamų pokyčių ir kaip niekad palankių finansavimo sąlygų bei skatinamosios fiskalinės politikos, metinis augimo rodiklis turėtų būti apytikriai toks, koks buvo numatytas gruodžio mėn.

Pagal naujausias mūsų prognozes, euro zonos ekonomikos augimas prieškrizinį lygį turėtų pasiekti apie 2022 m. vidurį.

Ar yra rizikos, kad dėl pandemijos sukeltos krizės gali padidėti euro zonos šalių raidos skirtumai, nes į paramos ir plėtros programas turtingosios šalys investavo daugiau negu mažiau pasiturinčios šalys?

Prasidėjus pandemijai buvo bijoma, be kitų dalykų, kad labiausiai nuo pandemijos nukentėjusios šalys negalės imtis tinkamų priemonių dėl nepakankamo fiskalinio pajėgumo. Priešingai nei baimintasi, krizėje tokia bendra tendencija nepasitvirtino. Šiuo atžvilgiu svarbus vaidmuo tenka europinio lygmens fiskalinės paramos priemonėms.

Vis dėlto svarbiausia yra tai, kaip naudojamos valstybės lėšos. Ar jos bus nukreiptos į produktyvias investicijas? Ar jos bus naudojamos inovacijoms skatinti? Tai – geriausias būdas bet kokiems galimiems skirtumams panaikinti. Todėl europinės lėšos turi būti išmokamos greitai, o tada – naudojamos išmintingai.

Ar ECB domisi valstybių narių programomis? Pavyzdžiui, Latvijoje Finansų ministerijos parengta programa susilaukė daug kritikos.

Panašios diskusijos vyksta visose šalyse. Įvertinti šias programas yra Europos Komisijos darbas. Apskritai euro zonoje politinis atsakas į pandemijos sukeltą šoką, kiek matėme, yra tinkamas. Kad staiga nepadidėtų nedarbas, labai svarbų vaidmenį atliko darbo vietų išsaugojimo programos, padėjusios dešimčiai milijonų žmonių neprarasti darbo. Kita svarbi priemonė – parama įmonėms. Ji padėjo įmonėms, kurios įprastomis sąlygomis būtų gyvybingos, išvengti bankroto. Tai – vieni svarbiausių veiksmų, kurių imtasi ir kurie yra labai sėkmingi, ypač dėl to, kad buvo vykdomi kartu su pinigų politikos priemonėmis, padėjusiomis sukurti palankias finansavimo sąlygas įmonėms, namų ūkiams ir vyriausybėms ir sustipinusiomis fiskalinį atsaką.

Ar yra skirtumas tarp to, kaip šią krizę sekasi įveikti euro zonos šalims ir euro zonai nepriklausančioms ES šalims?

Pasakytina, kad atsakas į krizę iš esmės buvo gana panašus. Euro zonai nepriklausančios ES šalys išgyveno rimtą antrą užsikrėtimų bangą ir turėjo vėl įvesti karantiną. Jos, kaip ES narės, taip pat gali naudotis programa „Naujos kartos ES“. Šiose šalyse taip pat imtasi pinigų politikos priemonių pandemijos padariniams sušvelninti. Prie šių pastangų prisidėjo ir ECB, teikdamas likvidumą eurais per apsikeitimo ir atpirkimo sandorius.

Baltijos šalys yra vienos jauniausių euro zonos narių. Ar būnant euro zonos dalimi joms lengviau išgyventi šią krizę, turint omenyje tai, kad kai kurie gyventojai vis dar abejoja bendrosios valiutos nauda?

Baltijos šalys dėl pandemijos taip pat išgyveno didelį ekonominį nuosmukį. Tačiau Baltijos šalių rodikliai, palyginti su visa euro zona, yra geresni: 2020 m. jų realiojo BVP sumažėjimas buvo vienas mažiausių tarp euro zonos šalių. Be abejo, čia reikia paminėti, kad jų startinė pozicija buvo gana gera.

ECB visoms euro zonos šalims suteikė labai reikalingos pagalbos. 2020 m. kovo mėn. kilus neramumams finansų rinkose, ECB veiksmai buvo lemiami siekiant užkirsti kelią rimtai finansų krizei. Tuo metu sisteminės rizikos rodikliai buvo panašaus lygio kaip per pasaulio finansų krizę. ECB atsakas buvo greitas ir tai jam padėjo pakankamai greitai nuraminti finansų rinkas.

Nuo tada pinigų politika tapo labiau orientuota į tikslą užtikrinti palankias finansavimo sąlygas, kad infliacija vėl taptų lygio, kokio siekiame vidutiniu laikotarpiu. Pandemija infliaciją slopino. Reaguodami į tai, pradėjome taikyti įvairias krizių laikotarpio priemones, visų pirma mūsų naująją turto pirkimo programą, specialiąją pandeminę pirkimo programą ir ilgesnės trukmės refinansavimo operacijas.

Baltijos šalys gavo daug naudos iš visų šių priemonių, o euras suteikė stabilumo šiuo didelio neapibrėžtumo metu.

Kiek, Jūsų manymu, truks nedidelių palūkanų normų laikotarpis? Kokios prielaidos būtinos, kad tai pradėtų keistis?

Nedidelių palūkanų aplinkai poveikį daro ilgalaikės struktūrinės tendencijos, pavyzdžiui, demografinės tendencijos, svarbios ir Baltijos šalyse, globalizacija bei sumažėjęs našumo augimas. Matomas gana stiprus noras taupyti ir sumažėjęs noras investuoti, o tai slopina palūkanų normas ne tik Europoje, bet ir visuose kituose pasaulio išsivysčiusios ekonomikos regionuose. Be abejo, šios tendencijos gali pakrypti priešinga linkme. Pavyzdžiui, senėjanti visuomenė gali pradėti leisti daugiau pinigų tokiems dalykams kaip medicinos paslaugos ar ilgalaikė priežiūra. Taip pat gali būti pradėtos diegti naujovės, pavyzdžiui, žaliosios technologijos. Tokios naujovės galėtų padidinti našumo augimą, o tai paskatintų investicijas. Ar tai įvyks, labai priklauso nuo vyriausybių politikos, ypač nuo struktūrinės politikos ir viešųjų investicijų.

Nesitikime, kad artimiausiu metu šios ilgalaikės makroekonominės tendencijos pakryps priešinga linkme, tačiau taip pat neturėtume galvoti, kad tai niekada neįvyks. Kiekvienas, studijavęs ekonomikos istoriją, žino, kad tokios tendencijos gali keisti kryptį, tik sudėtinga nuspėti, kada tai įvyks.

Ar matote, kad ekonomikoje būtų investuojama pinigų? Latvijoje, pavyzdžiui, manoma, kad bankų kredito rinkai atgaivinti nepakanka vien nedidelių palūkanų normų.

Pandemija – itin didelio neapibrėžtumo metas. Tokiu metu žmonės linkę daugiau taupyti. Tai gali būti priverstinis taupymas dėl karantino, tačiau dalis šių santaupų yra laikoma nenumatytiems atvejams, nes žmonės nėra tikri dėl ekonominės perspektyvos. Taigi, padidėjus neapibrėžtumui, paprastai daugiau taupoma, o kartu ir mažiau investuojama. Ekonomikos atsigavimui labai svarbu, kad vartotojai vėl pradėtų vartoti, o įmonės – investuoti. Šiuo atveju svarbiausias veiksnys – pasitikėjimas, o prarastą pasitikėjimą atkurti ir taip paskatinti paklausą gali padėti fiskalinė ir pinigų politika.

Kaip apibūdintumėte tai, kas dabar vyksta finansų rinkose, įskaitant bankų sektorių? Kiek šiuo metu stabilūs euro zonos bankai? Daugeliui žmonių žodis „krizė“ reiškia, kad iškilo problemų bankams ir santaupoms.

Ši krizė labai skiriasi nuo pasaulio finansų krizės. Jai prasidėjus, bankų būklė buvo palyginti gera. Tai pasakytina ir apie Baltijos šalių bankus. Visų pirma, jie turėjo pakankamai kapitalo, o tai reiškė, kad jie galėjo prisidėti sprendžiant problemas, o ne jas kėlė.

Šią gana palankią tendenciją palaikė fiskalinė, priežiūros ir pinigų politika.

Fiskalinėje srityje buvo taikomi moratoriumai dėl paskolų atidėjimo ir garantijos, o priežiūros institucijos sušvelnino savo reikalavimus. Abiejų rūšių priemonės atliko lemiamą vaidmenį palaikant bankų sektorių. Pinigų politikos srityje centrinių bankų priemonėmis buvo teikiama pakankamai likvidumo labai palankiomis sąlygomis, todėl bankai galėjo toliau skolinti.

Dėl visų paramos priemonių šiuo metu nemokumo atvejų yra labai nedaug. Lemiamas momentas bus pasiektas tada, kai šios priemonės nustos būti taikomos. Yra rizikos, kad gali pasireikšti vadinamasis skardžio efektas, kuris galėtų išplisti už finansų sektoriaus ribų ir dėl to padaugėtų neveiksnių paskolų. Mūsų analizė rodo, kad euro zonos bankai turėtų pajėgti susitvarkyti su esama padėtimi, jei pagalbos teikimas nebūtų nutrauktas per anksti ir per staigiai ir jei bendros sąlygos, įskaitant ir ECB palaikomas finansavimo sąlygas, toliau būtų palankios. Tačiau po šios krizės daugelio įmonių skolos lygis veikiausiai bus gerokai didesnis.

Kalbant apie neveiksnių paskolų riziką, kaip vertintumėte Baltijos šalių bankų padėtį?

Baltijos šalys susiduria su ta pačia skardžio efekto problema. Didėja daugelio įmonių įsiskolinimas ir ne visos jos atsilaikys per šią krizę. Pandemija visoms euro zonos šalims sukėlė įvairių sunkumų.

Baltijos ir šiaurės šalyse dar prieš pandemiją buvo labai intensyviai diskutuojama pinigų plovimo prevencijos klausimu. Įvykus keliems skandalams, buvo nustatytos griežtos taisyklės. Kaip vertinate kovą su pinigų plovimu euro zonoje apskritai? Kokie šiuo metu didžiausi sunkumai?

Kova su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu yra būtina siekiant išsaugoti finansų sektoriaus vientisumą ir visuomenės pasitikėjimą finansų įstaigomis. Tai, visų pirma, yra nacionalinių valdžios institucijų atsakomybė, o ECB yra atsakingas už svarbių euro zonos bankų priežiūrą. Be abejo, mes bendradarbiaujame ir keičiamės informacija.

Tačiau kalbant apie tarpvalstybinius klausimus, nacionalinės atsakomybės gali nepakakti. Jeigu bent vienoje šalyje šios srities teisėsauga yra nepakankama, neigiami šio reiškinio padariniai gali išplisti visoje euro zonoje. Todėl, manau, čia reikia labiau Europos lygiu integruotos sistemos. Iš pradžių reikia toliau vienodinti nacionalines taisykles. Be to, reikėtų pagalvoti, ar kova su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu nebūtų veiksmingesnė, jei būtų vykdoma europiniu lygiu. Šios idėjos įtrauktos ir į Europos Komisijos kovos su pinigų plovimu veiksmų planą.

Ar nemanote, kad Europos Komisija šiuo klausimu veikia per lėtai? Apie šias problemas kalbame jau daug metų.

Yra rimtų priežasčių, kodėl šias problemas reikėtų spręsti greitai. Tačiau galių ir atsakomybės perkėlimas į Europos lygmenį yra sudėtingas politinis klausimas ir tam reikia laiko. Harmonizavimo srityje tam tikros pažangos būtų galima pasiekti greičiau.

Kada galime tikėtis skaitmeninio euro?

Sprendimas dėl skaitmeninio euro išleidimo dar nepriimtas. 2020 m. spalio mėn. ECB paskelbė savo pirmąją ataskaitą apie skaitmeninį eurą. Ši ataskaita buvo viešųjų konsultacijų, sulaukusių daug visuomenės dėmesio, pagrindas. Labai tikėtina, kad iki metų vidurio priimsime sprendimą, ar pradėsime skaitmeninio euro projektą, kurio įgyvendinimas prasidėtų nuo tyrimo etapo. Be abejo, savo planus glaudžiai deriname su Europos Komisija. Be to, dar reikia išsiaiškinti tam tikrus labai svarbius techninius klausimus. Taigi norėčiau pabrėžti, kad diskusijos tebevyksta – kol kas nepriimtas joks oficialus sprendimas. Visas procesas užtruks kelerius metus.

Ar visuomenė pasitikėtų skaitmenine valiuta?

Visuomenės pasitikėjimas skaitmenine valiuta priklausys nuo pasitikėjimo centriniu banku, kuris tą valiutą išleidžia. Pasitikėjimo euru lygis yra labai aukštas, todėl neabejoju, kad galime tikėtis tokio pat pasitikėjimo ir skaitmeniniu euru.